Albertas Camiu gimė 1913 metais neturtingoje darbininkų šeimoje. Camiu gimė viename Alžyro kaime – Mondovyje. Tėvas, kai Camiu dar neturėjo nė vienerių metukų, buvo sužeistas mūšyje ir mirė. Camiu mama buvo apykurtė.

Camiu buvo gabus mokslams. Pirmiausia mokėsi mokykloje, paskui jam pavyko laimėti vietą licėjuje. Besimokant licėjuje, Camiu pasireiškė pirmieji tuberkuliozės simptomai. Ši liga vėliau kamavo rašytoją visą jo gyvenimą.

Dar Camiu besimokant mokykloje, jis itin susidomėjo filosofija. 1936 metais jis baigė Alžyro universitetą ir gavo filosofo diplomą.

Camiu buvo ypač humaniškas. Šio jausmo vedinas jis dalyvavo komunistiniame judėjime. Kuo filosofą traukė toks judėjimas? Pirmiausia, tai kovos šūkiais ir idėjomis. O antra, kad buvo „už“ nuskriaustuosius. Šis judėjimas pasisakė už nuskriaustųjų teises, gynė juos ir jiems pagelbėjo.

1957 metais Camiu apdovanotas Nobelio premija.

Kiekvienas, kuris yra susipažinęs su Camiu kūryba, žino, kokia reikšmę jo kūryboje užima absurdas. Rašytojas kaip absurdą traktuoja visą žmogaus gyvenimą. Absurdui, anot autoriaus, priešintis galima tik maištu, protestais. Tik suvokęs absurdą, gyvenimo absurdiškumą, žmogus gali patirti tikrąją palaimą.

Tą laiko tarpsnį, kai mokėsi licėjuje, Camiu aprašė autobiografinėje knygoje. Ši autobiografija vadinosi „Pirmasis žmogus“. Knygos jis nespėjo atiduoti leidybai. 1960 metais Camiu žuvo autoavarijoje. Po avarijos jo automobilyje ir buvo rastas šis rankraštis. Knyga buvo nebaigta, tačiau vėliau išleista ir sulaukė didelio pasisekimo.